Šių metų spalio 24 d. vyko architektūros kritikos eksperimentas „NAI Crit“, kurį organizavo Nacionalinis architektūros institutas. Po atviro kvietimo buvo atrinkti penki projektai, kurių autoriai renginio metu pristatė savo idėjas komisijai.
Komisiją sudarė Tony Frettonas – britų architektas, 1982 m. Londone įkūręs „Tony Fretton Architects“. Jis yra Delfto technologijos universiteto profesorius emeritas, taip pat dėstė AA, Harvardo GSD, ETH Ciuricho ir kitose architektūros mokyklose; Raimundas Malašauskas – kuratorius ir rašytojas, dirbantis šiuolaikinio meno srityje. Jis yra kuravęs tarptautines parodas, bienales ir tarpdisciplininius projektus, taip pat dėsto ir rašo apie šiuolaikinį meną bei kuratorystę; Asta Vaičiulytė – menotyrininkė, kuratorė ir redaktorė, dirbanti šiuolaikinio meno, kritikos ir leidybos srityse. Jos profesinė veikla apima parodų programų rengimą, leidinių redagavimą, taip pat vadovavimą Meno kritikos apdovanojimų komisijai.
Renginio metu projektas „Gyva Pagėgių krašto architektūra“ sulaukė nemažai komentarų. Manau, kad ši tema verčia susimąstyti, o provincijos architektūros problemų sudėtingumas skatina diskusiją, kurioje, apibendrinant išsakytas mintis, paprasto atsakymo rasti neįmanoma. Man baisiai pasisekė - galėjau sugerti komentarus į save, iš savęs išleisti savo mintis kiek kitokioje auditorijoje.
Taip atrodė mano atviro kvietimo paraiškos tekstas, pagal kurį komisija atrinko projektą:
„Gyva“ Pagėgių apylinkių architektūra – tai projektas, kuris skatina kaimo gyventojus atkreipti dėmesį į jau savu tapusį architektūrinį paveldą. „Gyva architektūra“ čia simbolizuoja tik gyvastį, bet ne gyvybę – galimybę išnaudoti vietos architektūrą kaip kaimo ekonominį variklį, o kartu ir būdą neprarasti komplikuotos tapatybės vietoje, kurioje sava architektūra įgauna visiškai netradicinę prasmę: perimus Rytprūsių vokiškąją architektūrą ir ją praskiedus sovietmečiu, tik dabar kaimo gyventojai gali bandyti suvokti architektūros nuosavybės reikšmę.
Projekto aktualumą diktuoja kritinė Klaipėdos krašto kaimo kraštovaizdžio kaita, nykstantis regioninis identitetas bei milžiniška kokybiškos diskusijos ir architektūros sklaidos pavyzdžių stoka – juo labiau kai visa architektūrinė diskusija vyksta miestuose apie miestus. Vietovės skaitomumas ir įsimintinumas tiesiogiai priklauso nuo vietoženklių ir jų sukuriamo miestovaizdžio vaizdinio (šiuo atveju – „kaimovaizdžio“). Klaipėdos krašto profesionalioji architektūra atlieka esminį vaidmenį formuojant vietos gyventojų kognityvinius žemėlapius – tai atskaitos taškai, kurie suteikia aplinkai struktūrą ir prasmę.
Dabartinė situacija rodo pavojingą tendenciją: dėl visuomenės informacijos stokos ir utilitaraus požiūrio į istorinius pastatus autentiški statiniai dažnai traktuojami kaip našta, o ne turtas. Be unikalių architektūrinių akcentų gyvenvietės tampa beveidėmis, o bendruomenės praranda ryšį su savo istorine atmintimi, dažnai net nesuprasdamos, ką praranda. K. Lynchas teigia, kad žmogui būtina orientuotis ne tik erdvėje, bet ir laike – šis projektas yra aktualus kaip priemonė sustabdyti vizualinę regiono degradaciją, sugrąžinti bendruomenei gebėjimą atpažinti savo architektūrinį paveldą ne kaip griūvančias sienas, o kaip vertingus, jų tapatybę saugančius vietoženklius, skatinti diskusiją tarp kaimo gyventojų ir suteikti jiems galimybę gauti miestietišką architektūros sklaidos kokybę savo aplinkoje.
Projekto tikslas – populiarinti Klaipėdos krašto kaimo gyvenviečių profesionaliąją architektūrą vietos bendruomenėse, gyvenvietėse ir regiono mastu. Šviesti visuomenę apie vertingą istorinę architektūrą pasitelkiant vizualiai išraiškingas edukacines priemones, skatinti diskusijas ir po truputį diegti profesionalumo, kokybės bei šiuolaikiškumo standartu.
Architektė Gintarė Marozaitė
Stoniškių plakatas ir geriausi pasaulio žmonės jį kabinantys
